Parasparniai
  • Parasparnis – lengvas nešiojamas sklandytuvas, neturintis standžios struktūros, sudarytas iš lengvos medžiagos ir stropų (plonų virvelių). Naudojamas sklandymui aukštyn kylančiuose šilto oro srautuose taip, kaip tai daro sklandytuvai ir skraidyklės.
  • Parasparnis dažnai painiojamas su parašiutu. Iš tikrųjų, jie labai panašūs, tačiau skiriasi paskirtis. Parašiutas skirtas saugiai nusileisti ant žemės, o parasparnis - kuo ilgiau skrieti ore.
  • Prižiūrint instruktoriui, skraidyti parasparniu galima išmokti per 10 užsiėmimų.
  • Parasparnis skrydžiui paruošiamas per 5 minutes.
  • Visa įranga sveria 12-20 kg ir telpa vidutinio dydžio kuprinėje.
  • Pakilti į orą galima startuojant nuo kalvos šlaito, o lygumose – naudojant specialų įrenginį – išvilktuvą.
  • Esant palankioms oro sąlygoms, galima visą saulėtą dieną skraidyti nenusileidžiant.
  • Parasparnio piloto „darbo vieta“ - pakabinimo sistema – specialus „krėslas“, kuriame patalpinamas atsarginis parašiutas, variometras-aukštimatis, navigacinė GPS-įranga, radijo-ryšio priemonės, vandens gertuvė ir kita įranga.
  • Skrydžio parasparniu nuotolio rekordas – virs 550 km, Lietuvoje – virs 348 km.
  • Maksimalus parasparnio greitis – 60-65 km/h, kai kuriose akro-figūrose – virš 100 km/h.
  • Turėdamas minimalų žemėjimo greitį 1 m/s ir nedidelį viražo spindulį, parasparnis kildamas aukšty šiltuose oro srautuose sugeba aplenkti patį tobuliausią sklandytuvą.
  • Parasparniu galima daryti įvairias aerobatikos figūras: „mirties kilpą“, „statinę“, „kūlverstį pirmyn“ ir kitas.