- Parasparnis – lengvas nešiojamas sklandytuvas, neturintis standžios struktūros, sudarytas iš lengvos medžiagos ir stropų (plonų virvelių). Naudojamas sklandymui aukštyn kylančiuose šilto oro srautuose taip, kaip tai daro sklandytuvai ir skraidyklės.
- Parasparnis dažnai painiojamas su parašiutu. Iš tikrųjų, jie labai panašūs, tačiau skiriasi paskirtis. Parašiutas skirtas saugiai nusileisti ant žemės, o parasparnis - kuo ilgiau skrieti ore.
- Prižiūrint instruktoriui, skraidyti parasparniu galima išmokti per 10 užsiėmimų.
- Parasparnis skrydžiui paruošiamas per 5 minutes.
- Visa įranga sveria 15-20 kg ir telpa vidutinio dydžio kuprinėje.
- Pakilti į orą galima startuojant nuo kalvos šlaito, o lygumose – naudojant specialų įrenginį – išvilktuvą.
- Esant palankioms oro sąlygoms, galima visą saulėtą dieną skraidyti nenusileidžiant.
- Parasparnio piloto „darbo vieta“ - pakabinimo sistema – specialus „krėslas“, kuriame patalpinamas atsarginis parašiutas, variometras-aukštimatis, navigacinė įranga (GPS imtuvas, žemėlapis, komposas), fotoaparatas, vandens gertuvė ir kita įranga.
- Skrydžio parasparniu nuotolio rekordas – virs 500 km, Lietuvoje – virs 280 km.
- Maksimalus parasparnio greitis – 60-65 km/h, kai kuriose akro-figūrose – virš 100 km/h.
- Turėdamas minimalų žemėjimo greitį 1 m/s ir nedidelį viražo spindulį, parasparnis kildamas aukšty šiltuose oro srautuose sugeba aplenkti patį tobuliausią sklandytuvą.
- Parasparniu galima daryti įvairias aerobatikos figūras: „mirties kilpą“, „statinę“, „kūlverstį pirmyn“ ir kitas.
|
